Ketvirtasis Kambarys

Ditos kambaryje nusikeliame į 1920-uosius, kai jauna žydaitė Dita, įsimylėjusi kaimyną Iką, vakarais, išjungusi šviesą, žiūrėdavo į priešais esančio namo langą, tikėdamasi jį pamatyti…Praeitis ir dabartis, amžinai mylimuosius išskyręs holokaustas ir stipresnė už mirtį meilė…Link ant priešais esančios sienos ovalaus veidrodinio lango žiūrinti garbaus amžiaus, elegantiška moteris – ta pati mergaitė Dita, kūrinyje tapusi vyresnės savęs šešėliu. Viedrodinis langas atspindi dabartį, tačiau jame ir praeities šešėliai, besikartojantys įvykiai, vietos, minčių tėkmės. Du moters gyvenimo laikotarpiai – jaunystė ir senatvė, kuriuos simbolizuoja Ditos laikomas ratas ir lazdelė. Kambaryje ant sienų daugybė tuščių rėmelių tarsi užduoda klausimą – ar visus prisiminimus saugome, ar sugrįžę ratu rasime tai, ką palikome, ar grįžtame tokie patys…

Rėmeliai žymi paveikslo ribas, tačiau kūrinyje kvestionuojama išsilaisvinimo iš praeities, prisiminimų, prisirišimų idėja kartu užduoda klausimą ir apie amžinojo gyvenimo viltį – esame kaip paveikslo rėmeliai, saugantys nematomą pašaliniams, dvasinį pasaulį, tapome tik mums matomus savo gyvenimo paveikslus, kurie, galbūt, prasmingi taps tik amžinybės akivaizdoje. Kambaryje link debesis ir dangų atspindinčio veidrodinio lango žiūrinčios merginos šešėlis saugo savo meilės paslaptį ir dar daug ko nežino…Link to paties lango žvelgiančios kone 100-metės moters akys mato tuos pačius debesis ir dangų, o laikrodis už nugaros skaičiuoja minutes ir sekundes…Po kone 100 metų Ditos kambarys tapo kaimynės Saulės buto langais…Nors Dita ir Saulė niekada nebuvo susitikusios, bet meilė, tikėjimas ir viltis yra jų namų langų paslaptis…